Alternatyvi reprezentacijos įveika: F. Baconas, G. Deleuze’as

Laura Junutytė

Santrauka


Šiame straipsnyje nagrinėjama pojūčio logika, Deleuze’o aptarta jau knygose Kanto kritikos filosofija ir Skirtis ir kartotė. Šiuo atveju pojūčio logika analizuojama pasitelkiant meno kaip eksperimentavimo plotmę, parodant, kad menas, ypač modernusis, pats būdamas nulemtas tam tikrų pojūčio logikos principų, tuo pačiu tampa vienu geriausių būdų šias sąlygas atskleisti. Deleuze’as meną apibrėžia kaip pojūčių kūrimą, padarant nematomą jėgą matoma. Tapsmo arba genezės plotmė kasdienei patirčiai yra neprieinama, negalima reprezentuoti, tačiau menininkų kuriami pojūčiai tam tikru būdu vaizduoja nereprezentuojamybę. Francio Bacono tapyba Deleuze’o yra traktuojama kaip vienas geriausių reprezentacijos, buvusios svarbiausia klasikinio meno problema, įveikos būdų ir yra aptariama pasitelkiant kitų šiuolaikinio meno krypčių, tokių kaip abstrakti tapyba ir abstraktus ekspresionizmas, analizę. Diagramos, įvedančios chaosą ir turinčios suardyti klišes bei išlaisvinti pojūtį, naudojimo būdas apibrėžia kiekvienos tapybos krypties specifiką ir pojūčio sukūrimo sėkmę. Tokie Baconui būdingi tapybos aspektai kaip haptinės erdvės sukūrimas, analoginės kalbos naudojimas ir spalvos moduliacija nusakomi kaip geriausios pojūčio išgavimą lemiančios sąlygos. Bacono kuriamos Figūros, kurios nebėra siejamos su jokiu atpažįstamu objektu, geriausiai išlaiko pojūtį, nes jėga turi būti įtempta ant kūno idant atskleistų virtualios plotmės virsmą aktualia.

Esminiai žodžiai: Baconas, Deleuze’as, figūra, pojūtis, abstrakti tapyba, abstraktus ekspresionizmas.

DOI: http://dx.doi.org/10.15823/zz.2014.029


Visas tekstas:

PDF (English)


eISSN 1822- 7805