Mintis kaip tarpinė teritorija tarp žodžio ir vaizdo

Jūratė Baranova

Santrauka


Šiame straipsnyje siekiama atsakyti į klausimą, kas galėtų susieti filosofiją ir vizualiuosius (tapybą, kiną) bei žodinius (literatūrą) menus. Ar įmanoma ir jei taip, tai kaip įmanoma reflektuoti visus menus kaip vieno kūrybinio įvykio momentus? Siekiant atsakyti į šį klausimą, pirma, aptariamas logikos ir kūrybiškumo susikertant menui ir filosofijai susidūrimas, antra – žodžio ir vaizdo nebendramatiškumas, surastas / išrastas belgų siurrealisto René Magritte’o ir reflektuotas Michelio Foucault. Čia sugrįžtama prie klasikinio F. Niezsche’s disputo su Sokratu apie logikos ir kūrybiškumo priešpriešą ir siekiama atsakyti į klausimą, kurią pusę – Sokrato ar F. Nietzsche’s – paremia šioje diskusijoje Gilles’is Deleuze’as (1925–1995) ir Félixas Guattari (1930–1992). Atrodytų, kad jie suderina logiką ir kūrybiškumą, pastebėdami, kad menas nėra nei mokslinio mąstymo, nei filosofijos koreliatas ar papildas, kad trys minties formos – menas, mokslas ir filosofija – turi po nepriklausomą specifinę kryptį, Kita vertus, interpretuodamas I. Kantą, G. Deleuze’as pastebi disharmoniją tarp vaizduotės, supratimo ir proto, ir, sekdamas Antonino Artaud’o įžvalgomis, jis išskiria naują minties tipą kaip tarpinę teritoriją tarp žodžio ir vaizdo.

Esminiai žodžiai: Deleuze, Magritte, Foucault, mintis, vaizdas, žodis.

DOI: http://dx.doi.org/10.15823/zz.2015.32


Visas tekstas:

PDF (English)


eISSN 1822- 7805