Okazionalūs deminutyvai: tipai ir paskirtis kalbiniame akte

Rūta Kazlauskaitė, Kazimieras Župerka, Jurgita Macienė

Santrauka


Neįprasti, arba okazionalūs, deminutyvai pasižymi netipiška daryba, laiko ir erdvės atžvilgiu sporadine vartosena, individualumo ir (arba) šnekamosios kalbos atspalviu. Deminutyvas atpažįstamas iš darybos formanto – priesagos. Kita deminutyvo dalis – su pamatiniu žodžiu bendras kamienas. Deminutyvų okazionalumą lemia vienas iš darybos sandų: priesaga, pamatinis žodis arba abiejų darybos sandų santykis.
Atsižvelgiant į formą, deminutyvas laikomas okazionaliu, jei padarytas su viena reta priesaga (vaik-ėkštis‘vaikiukas’), iš karto su keliomis priesagomis (maž-ut-ėl-yt-ut-ėl-ėl-aitis‘pats mažiausias’), yra deminutyvinamas kalboje nefunkcionuojantis pamatinis žodis (čiulad-yt-ėla) arba įvardis, veiksma-žodis, prieveiksmis, dalelytė, jaustukas, ištiktukas (išdžiūvutėlė‘labai išdžiūvusi‘, plg. dalyvį išdžiūvusi; ačiukas, plg. jaustuką ačiū). Okazionalumo požymis atsiranda ir dėl vedinio pamatinio kamieno ir priesagos semantinės nedermės. Pavyzdžiui, daiktavardis įniršisreiškia ‘smarkus įpykimas’, taigi deminutyvo įnirš-iukasleksinė reikšmė disonuoja mažumą, malonumą žyminčiai priesagai -(i)ukas.
Pažeistos darybos, okazionalūs deminutyvai turi aiškią komunikacinę paskirtį. Būdami šmaikštūs ir netikėti, jie parodo kalbą kaip neriboto kūrybingumo išraiškos priemonę ir apskritai spalvingesnio komunikavimo galimybę.

Esminiai žodžiai: deminutyvas, okazionalus darinys, okazionalizmas, potencinis žodis, neologizmas.

Visas tekstas:

PDF failas

Literatūra


Adonyeva S., Levitski O., 2006, Socio-Pragmatic Functions of Russian Diminutives, 1–2. – www.indiana.edu/~sls2006/Abstracts/Adonyeva&LevitskiSLS.doc (žiūrėta 2012-12-06).

Akelaitienė G., 2005, Uteniškių ir vilniškių deminutyvai: darybos tipai ir leksemų vartojimo aktyvumas. – Žmogus ir žodis 7 (1), 58–62.

Aleksynas K., 1971, Lietuvių liaudies dainų kalbinės stilistinės ypatybės. – Literatūra ir kalba 11:Lietuvių tautosakos stilius ir žanrai. Vilnius: Vaga, 7–300.

Blažinskaitė D., 2004, Naujadarai ir perdirbiniai reklamoje. – Kalbos kultūra 77, 56–66.

Crystal D., 2003, A Dictionary of Linguistics & Phonetics. Blackwell Publishing.

DLKG – Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, red. V. Ambrazas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2005.

ESČ – Encyklopedický slovník češtiny. Praha: Nakladatelství Lidové noviny, 2002.

Grinaveckis V., 1991, Pietų aukštaičių žodžių daryba ir bendrinės kalbos vartosena. – Lietuvių tarmės 1. Fonetika. Morfologija. Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 227–238.

Gudavičius A., 2009, Etnolingvistika (Tauta kalboje). Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla.

Jurafsky D., 1996, Universal Tendencies in the Semantics of the Diminutive. – Language 72 (3), 533–578.

Kalwaitis V., 1910, Lietuwiszkų wardų Klėtele.Tilžėje: Spausdinta Otto v. Mauderodės.

KTŽ – Gaivenis K., Keinys S., Kalbotyros terminų žodynas. Kaunas: Šviesa, 1990.

LK – Laigonaitė A., Pikčilingis J., Šoblinskas A., Zinkevi-čius Z., Župerka K., Lietuvių kalba. Vadovėlis IX–XI klasei.Kaunas: Šviesa, 1980.

LKE – Lietuvių kalbos enciklopedija, red. V. Ambrazas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1999.

LKG I – Lietuvių kalbos gramatika 1, vyr. red. K. Ulvydas. Vilnius: Mintis, 1965.

Macienė J., 2005, Deminutyvų stilistika.Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla.

Markevičienė Ž., 2001, Aukštaičių tarmių tekstai 2. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

Markevičienė Ž., Markevičius A., 2005, Vidiškių šnektos deminutyvai. – Kalbotyra 54 (1), 83–89.

Mikelionienė J., 2002, Analogija lietuvių kalbos žodžių daryboje. – Acta linguistica lithuanica46, 73–80.

Nastopka K., 1991,Išsprūstanti prasmė.Vilnius: Vaga.

Paulauskienė A., 1994, Lietuvių kalbos morfologija.Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.

Sauka L., 1968, Lietuvių vestuvinės dainos (XIX a.–XX a. pradžia). – Literatūra ir kalba 9:Dainuojamosios tautosakos klausimai. Vilnius: Vaga, 7–296.

Saukāne I., 2003, Okazionālismi dažos plašsaziņas lī-dzekļos 2002. gadā. – Valoda–2003. Valoda dažādu kultūru kontekstā. Zinātnisko rakstu krājums 13. Daugavpils: Daugavpils Universitāte, 103–106.

Savickienė I., 2005, Morfopragmatika: deminutyvų vartojimas dabartinėje lietuvių kalboje. – Kalbotyra 54 (1), 91–100.

Savickienė I., 2006, Komunikacinė pragmatika ir kalbėjimo situacijos tikslas: deminutyvų vartojimo atvejis. –Kalbos kultūra 79, 256–263.

Savukynas B., 1971, Apie poezijos vertimų kalbą. – Mūsų kalba 7 (29), 55–70.

Schneider K. P., 2004, Diminutives in English.Max Niemeyer Verlag Gmbh.

Sruoga B., 1957, Raštai 6. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla.

Striogaitė D., 1998, Avangardizmo sūkuryje. Lietuvių literatūra. 3-iasis dešimtmetis.Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Tristram H. L. C., 1978, Linguistik und die Interpretation englisher literarischer Texte. Tübingen: Niemeyer.

Urbutis V., 2009, Žodžių darybos teorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

Valentas S., 2007, Mė(lynojo) nulio lingvistika Vlado Braziūno ir Sigito Gedos poezijoje.Vilnius: Baltos lankos.

Vaskelienė J., 2003, Sigito Gedos individualūs dariniai („Sokratas kalbasi su vėju“). – Žmogus ir žodis 5 (1), 43–48.

Veidemane R., 1977, Izteikt neizsakāmo. Lingvistiskā poētika.Rīga: Liesma.

Koлoïз Ж. B., 2002, Дo питання прo диференцiaцiю ocнoвних пoнять нeoлогiï. Bicник Зaпорiзького державного університету 3. – www.zsu.sp.ua/herald/articles/2776.pdf(žiūrėta 2009-04-06).

Cемигаленко I. Г. Neologism vs. Occasionalism. – www.rusnauka.com/DN2006/Philologia/2_semigalenko%20i.g..doc.htm (žiūrėta 2012-12-06).

CPЯ – Cовременный русский язык (Cлoвообразование). Москва: Наука, 197




eISSN 1822- 7805