Dievo pėdsakai pasaulyje ir lietuviška krikščionybė

Augustinas Dainys

Santrauka


Straipsnyje, pasitelkus tiesioginę esaties ontologiją, mėginama apmąstyti Dievo pėdsakus pasaulyje. Pats Dievo pėdsakas dar nėra duotas gamtos dėl daikto tiesioginės intuicijos, bet yra mąstomas tada, kai per tiesioginį patyrimą susikuriama Dievo pėdsako idėja. Pasak R. Otto, žmoguje turi būti aprioriškai įdėtas grožio elementas, kad atpažintų gamtos grožį. Egzistencija yra ne žmogiškasis, bet dieviškasis predikatas: Kūrėjas priskiria egzistenciją daiktams ir taip jie tveria. Straipsnyje atribojami moralės ir religijos dalykai ir teigiama, kad religinis santykis su pasauliu atveria esmišką nesaugumą. Įvedama teogoninės vietovės idėja: šioje vietovėje gimsta pirmapradis Dievo patyrimas, kuris vėliau pridengiamas Dievo veidu. Pagal lietuvių krikščionybę žmonės ir gamtos būtybės yra Dievo vaikai.

Esminiai žodžiai: tiesioginė įžvalga, idėja, Dievo pėdsakas, Dievo veidas, teogoninė vietovė.

DOI: http://dx.doi.org/10.15823/zz.2015.31


Visas tekstas:

PDF


eISSN 1822- 7805