Moters socialiniai vaidmenys privačiame diskurse: Zofijos Kriaučiūnienės laiškai Mailai Talvio

Žydronė Kolevinskienė

Santrauka


Straipsnyje aptariami Zofijos Kriaučiūnienės ( 1846–1912) laiškai suomių rašytojai Mailai Talvio-Mikkolai (1871–1951), rašyti 1894–1909 m., išversti į lietuvių kalbą ir publikuoti knygoje Nemuno krašto aidai: laiškai Mailai ir Josepiui Mikoloms (1996). Ši korespondencija atveria lauką, kuriame moterys veikia, sujungdamos viešąją ir privačiąją sferas, kai mažasis namų pasakojimas inkorporuojamas į didįjį tautos ir tėvynės pasakojimą. Didžiausias dėmesys straipsnyje telkiamas į tautinės tapatybės formavimosi procese konstruojamus moters socialinius vaidmenis. Pastebima, kad iš kitų XIX–XX amžių sandūroje rašytų moterų kultūrininkių laiškų (Martos Zauniūtės, Liudvikos Didžiulienės) Kriaučiūnienės laiškai išsiskiria visišku jausmų vyrui – pedagogui, knygnešiui, varpininkui Petrui Kriaučiūnui – eliminavimu. Akcentuojama, kad motiniško rūpesčio retorika, primygtinai siūlyta XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių inteligentų, buvo įtvirtinta ne tik privačiojoje, bet ir viešojoje moters gyvenimo sferoje, o motinos archetipas tapo esminis, formuojantis naują moters socialinio elgesio modelį tautinio atgimimo istorijoje. Daroma išvada, kad to meto Lietuvos šviesuolės moterys lietuvių literatūros ir kultūros istorijoje taip ir liko tik tautinio judėjimo aktyvistų žmonomis (dukromis, marčiomis, seserimis), „paraštinėmis“ kovotojomis už lietuvybę, nors būtent jos ir buvo tie tikrieji kultūrinio gyvenimo varikliai.

Esminiai žodžiai: Zofija Kriaučiūnienė, Petras Kriaučiūnas, tautinis atgimimas, šeima kaip partnerystė, viešasis ir privatusis diskursas, socialiniai moters vaidmenys, epistolinis palikimas.

DOI: http://dx.doi.org/10.15823/zz.2016.10


Visas tekstas:

PDF


eISSN 1822- 7805