Žmogų išbandantis blogis Grigorijaus Kanovičiaus romane „Šėtono apžavai“

Rima Kasperionytė

Santrauka


Straipsnyje aptariamas nacionalinės premijos laureato Grigorijaus Kanovičiaus romanas Šėtono apžavai (liet. k. 2002, Vilnius; rusų k. 2002, Jeruzalė, 2007, Maskva), vaizduojantis fiktyvaus Miškinių miestelio žydų gyvenimą Lietuvoje 1939–1941-aisiais, sovietų ir nacių okupacijų metais. Etikos filosofijos kontekste (Emmanuelis Levinas, Antanas Maceina) svarstomas romane svarbus Dievo ir blogio santykio klausimas, kuris susiejamas su žydų ir krikščionių dvasine tradicija (Normanas Solomonas, Mindaugas Pikūnas), Senojo Testamento Esteros, Jobo, Zacharijo ir Amoso knygomis, litvakų religiniais papročiais, paliečiami kai kurie bendresni politiniai, moraliniai Holokausto aspektai (Hanah Arendt, Robertas van Vorenas) ir Kanovičiaus meninio vaizdavimo ypatumai. Romano Šėtono apžavai pasaulis yra pasmerktas išnykti. Dievo „mirtis“, kuri dažnai siejama su Holokaustu („kur Dievas buvo Aušvice?“), romane grindžiama žmonių abejingumu blogiui, dvasios inertiškumu, negebėjimu pajusti bendrystės su kitais.

Esminiai žodžiai: Grigorijus Kanovičius, Lietuvos žydai, Holokaustas, Senasis Testamentas, etikos filosofija.

DOI: http://dx.doi.org/10.15823/zz.2017.11


Visas tekstas:

PDF


eISSN 1822- 7805