Vidujybės kontekstualizavimas XX a. filosofijoje ir asmens tapatybė

Augustinas Dainys

Santrauka


Straipsnyje tiriama vidujybės kontekstualizacija, įvykusi XX a. filosofijoje. Doktrina, įgalinusi šį procesą, vadinama kontekstualizmu. Skiriama vidujybės kontekstualizacija silpnajame ir stipriajame kontekstualizmuose. Siplnasis kontekstualizmas tiria įvairius kontekstiškos vidujybės atvejus, o stiprusis kontekstualizmas siekia formuluoti bendruosius metodologinius principus apie kontekstiškos vidujybės ir kalbos prigimtį. Kaip alternatyva kontekstualizmui teigiama filosofinio klasicizmo pozicija, kuri į filosofinį mąstymą grąžina tiesą ir asmens tapatybę. Pasak pastarosios filosofinės pozicijos šalininkų, filosofo tapatybė yra jo tiesa. Nors grąžinamos klasikinės filosofijos problemos, tačiau filosofinis klasicizmas vengia naiviojo realizmo ir siekia išmokti kantišką-vitgenšteinišką-deridišką pamoką.

Esminiai žodžiai: vidujybė, kontekstualizmas, tiesa, asmens tapatybė, filosofinis klasicizmas.

DOI: http://dx.doi.org/10.15823/zz.2017.14


Visas tekstas:

PDF


eISSN 1822- 7805