Semantinės ir sintaksinės struktūros ryšiai materialių procesų sakiniuose

Dalė Roikienė

Santrauka


Kalbant semantikos terminais, kiekviena propozicija vaizduoja įvykį ar būseną, kur esama tam tikro dalyvių skaičiaus. Kiekvienoje propozicijoje svarbiausias yra procesas. Kad procesas įvyktų, reikia dalyvių. Dalyvis, sukeliantis, sužadinantis procesą, vadinamas agentu. Dauguma propozicijų turi ir kitų informacijos vienetų. Kai kurios propozicijos turi vieną ar daugiau dalyvių, kurie yra tiesiogiai arba netiesiogiai veikiami proceso. Jie vadinami participantais. Kai kurios propozicijos turi informacijos vienetų, apibūdinančių participantą. Tai – atributai. Galiausiai, kai kurios propozicijos turi informacijos vienetų – sirkumstantų, nurodančių, kaip ar kur vyksta procesas.
Sakinio struktūra taip pat nusakoma terminais tarinys, veiksnys, papildinys, pažyminys ir aplinkybės, o tai jau yra sintaksinių funkcijų raiška. Svarbiausia sintaksinė funkcija priklauso tariniui, kuris yra pagrindinė sakinio dalis, jo struktūrinis centras, prie kurio jungiami veiksnys, papildinys ir aplinkybės. Tik pažyminys nėra tiesiogiai jungiamas prie tarinio. Paprastai procesas atitinka tarinį, agentas– veiksnį, participantas – papildinį, sirkumstantai– aplinkybes.
Tyrimo tikslas – aptarti, kokias sintaksines funkcijas (be tipiškų) gali atlikti semantinės funkcijos. Tyrimo tikslui pasiekti buvo taikomas aprašomasis metodas. Pavyzdžiai rinkti iš Nacionalinio britų tekstyno.Materialiųjų procesų sakinių analizė parodė, kad ne visada semantinė sakinio struktūra atitinka sintaksinę sakinio struktūrą, t. y. agentas ne visada atitinka veiksnį, patientas– papildinį, sirkumstantai– aplinkybes. Semantinės funkcijos gali atlikti įvairias sintaksines funkcijas.

Esminiai žodžiai: semantiniai vaidmenys, procesas, participantai, agentas, rezultatas, patientas, recipientas, beneficientas, lokatyvas.

Visas tekstas:

Full Text PDF (English)

Literatūra


Bolinger D., 1977, Transitivity and Spatiality: The Passive of Prepositional Verbs. – Linguistics at the Crossroads, ed. by A. Makkai, V. B. Makkai, and L. Heilmann. Lake Bluff, IL: Jupiter Press.

Clark E. V., Clark H. H., 1979, When Nouns Surface as Verbs.– Language55, 767–811.

Cruse A., 2004, Meaning in Language. An Introduction to Semantics and Pragmatics. Oxford: Oxford University Press.

Downing A., Locke Ph., 1992, A University Course in English Grammar. New York.

Dowty D., 1991, Thematic proto-roles and argument selection, – Language67 (3), 547–619.

Fillmore C. J., 1968, The Case for Case. Universals in Linguistic Theory, ed. by E. Bach and R. Harms. New York: Rinehart and Winston.

Halliday M. A. K., 1985, An Introduction to Functional Grammar. London: Arnold.

Lyons J., 1968, Introduction to Theoretical Linguistics. Cambridge: Cambridge University Press.

Lyons J., 1977, Semantics.Cambridge: Cambridge University Press.

Sanders G. A., 1988, Zero Derivation and the Overt Analogue Criterion. Theoretical Morphology: Approaches in Modern Linguistics, ed. by M. Hammond and M. Noonan. San Diego: Academic press.




eISSN 1822- 7805