Pastabos apie prielinksnio sampratą, raišką ir vartojimą bendrinėje lietuvių kalboje ir tarmėse

Aurimas Markevičius

Santrauka


Paprastai prielinksnis kaip kalbos dalis yra nesunkiai identifiuojamas. Vis dėlto pagrindiniuose lietuvių kalbos žodynuose, gramatikose, morfologijos tyrinėjimuose požiūris į kai kuriuos prielinksninius junginius nesutampa. Tas pats junginys vienuose kalbotyros darbuose laikomas prieveiksmiu, kituose – frazeologizmu, dar kituose – laisvu žodžių junginiu.

Dėl įvairių kitimų kai kurie prielinksniai turi labai daug variantų (nuo 2 iki 18). Dažniausias kitimas yra prielinksnių trumpinimas – dėl morfologinio nereikšmingumo numetami galiniai garsai (dažniausiai balsiai). Nereta prielinksnių pseudomorfologizacija  – įvairių kaitybinių ir darybinių morfemų pridėjimas, nors dėl to žodis netampa kaitomas. Kai kuriose rytų aukštaičių patarmėse suvienodinami prielinksniai ir priešdėliai. Kitokių kitimų pasitaiko retai.

Bendrinėje lietuvių kalboje ir tarmėse smarkiai skiriasi prielinksnių vartojimas su linksniais. Bendrinėje kalboje su prielinksniais beveik nevartojamas naudininko linksnis, o tarmėse jis vartojamas labai dažnai. Apibrėžimuose dažnai nurodoma, kad prielinksnis vartojamas tik su netiesioginiais linksniais, bet tarmėse jis pavartojamas ir su vardininko linksniu.

Esminiai žodžiai: prielinksnis, prieveiksmis, frazeologizmas, priešdėlis, pseudomorfologizacija, tarmė, patarmė.


Visas tekstas:

PDF


eISSN 1822- 7805