Užsienio kalbų studentų tarpkultūrinė komunikacinė kompetencija

Dalia Gulbinskienė, Rūta Lasauskienė

Santrauka


Užsienio kalbos mokymasis susideda iš gramatinės kompetencijos, komunikacinės kompetencijos, kalbos mokėjimo ir kultūrinės kompetencijos. Kultūrinė kompetencija yra žinios apimančios kitos šalies normas, papročius, įsitikinimus ir reikšmių sistemas. Kalba ir kultūra yra neatskiriamos. Kultūra yra komunikacijos pagrindas. Pati kalba praranda prasmę atsiribojus nuo kultūrinės aplinkos kurioje yra ja kalbama. Kuomet anglų kalba yra mokoma kaip užsienio kalba, turėtų būti skiriamas didelis dėmesys ne tik lingvistinėms žinioms, bet ir mokomosios kalbos šalies kultūrai, nes tuo būdu yra vystoma besimokančiųjų tarpkultūrinė komunikacinė kompetencija. Užsienio kalbų mokytojai turėtų būti ir kultūros mokytojais. Tuo pat metu, kai mokomasi kalbos, besimokantieji sužino ir apie kultūrą, ir tuo pačiu jie mokosi bendrauti su asmenimis iš naujos kultūros. Problema yra tai, kad žodyno ir kalbos struktūrų išmanymas nebūtinai užtikrina asmens komunikacinę kompetenciją. Bendravimo disharmonijos, nesusipratimų ar netgi konfliktų atsiradimas dažnai įvyksta dėl tarpkultūrinės komunikacinės kompetencijos trūkumo. Sugebėjimas sėkmingai bendrauti su gimtakalbiais priklauso ne tik nuo kalbinių įgūdžių, bet ir nuo kultūrinių įpročių ir lūkesčių. Pasaulinės komunikacijos amžiuje anglų kalbos kaip užsienio kalbos mokymas turėtų būti kreipiamas tarpkultūrinės komunikacinės kompetencijos ugdymo linkme. Pagrindinis šio straipsnio tikslas yra atskleisti ar Mykolo Romerio universiteto ir Lietuvos Edukologijos universiteto užsienio kalbų studentai yra išsiugdę tarpkultūrinę komunikacinę kompetenciją.

Esminiai žodžiai: kultūra, tapkultūrinės komunikacijos kompetencijos (ICC), EFL, kultūrinis šokas.

DOI: http://dx.doi.org/10.15823/zz.2014.020


Visas tekstas:

PDF (English)


eISSN 1822- 7805