Laiko - viseto - atverties santykis kine ir modernaus kino filosofijoje

Jūratė Baranova

Santrauka


Straipsnyje svarstomas laiko išsišakojimo į tris modusus (praeities dabartis, dabarties dabartis ir ateities dabartis) klausimas, kuris aktualus klasikinėje filosofijoje (Augustinas, Leibnicas, Bergsonas), fenomenologijoje (Husserlis, Merleau-Ponty), literatūroje (Borgesas, Proustas), struktūruojamas kino mene ir modernaus kino filosofijoje. Straipsnyje tiriamos kelios šio laiko išsišakojimo įvaizdinimo ir jo filosofinio reflektavimo trajektorijos: Tarkovskio įvaizdintas laikas, apokaliptinis laikas bei jo virsmas į laiko kristalus (les cristaux des temps) Deleuze’o modernaus kino filosofijoje.

Esminiai žodžiai: laiko išsišakojimas, įvaizdintas laikas, laiko kristalai.

DOI: http://dx.doi.org/10.15823/zz.2014.028


Visas tekstas:

PDF


eISSN 1822- 7805